Prisipažinsiu, niekada nebuvau lošimų fanatikas. Mano gyvenimas sukasi apie kitus dalykus – turiu nedidelę automobilių remonto dirbtuvę, šeimą, du šunis, kurie reikalauja dėmesio, ir pomėgį savaitgaliais išgerti alaus su draugais. Tie, kurie mane pažįsta, sakytų, kad esu praktiškas, gal net per daug atsargus. Pinigus skaičiuoju, nes užsidirbti nėra lengva. Bet vieną vakarą, kai lietus pliaupė jau trečią dieną iš eilės, o darbas dirbtuvėje buvo baigtas anksčiau nei tikėjausi, užklupo tas keistas jausmas – nuobodulys. Ne tas, kai nežinai, ką veikti, o tas, kai viskas aplink atrodo per daug monotoniška. Telefonas rankoje, socialiniai tinklai jau peržiūrėti, serialai nespėja sudominti. Ir tada akys užkliuvo už reklamos.
Iš pradžių net nekreipiau dėmesio. Pagalvojau: „Dar vienas bandymas įtraukti mane į kažką, kas atima pinigus.“ Bet tada prisiminiau, kad vienas mano pažįstamas, kuris dirba logistikoje, kartą užsiminė, jog žaidžia tam tikrame kazino internete ir kartais laimi nemažas sumas. Jis nebuvo tas tipas, kuris puikuojasi pinigais, bet sakė, kad tai padeda atsipalaiduoti. Nusprendžiau pažiūrėti, kas ten per „Vavada“. Naršiau po svetainę – atrodė švariai, moderniai, be tų įkyrių banerių, kurie šokinėja prieš akis. Tuo metu dar nežinojau, kad šis paprastas smalsumas pakeis mano požiūrį į tokius dalykus.
Atidariau svetainę ir supratau, kad reikia susikurti paskyrą. procesas buvo greitas – įvedžiau el. paštą, sugalvojau slaptažodį ir per kelias minutes jau turėjau profilį. Nepamenu, kad kada nors būčiau taip greitai kažką registravęs. Tada atėjo eilė pirmajam indėliui. Nenorėjau rizikuoti dideliais pinigais, todėl įnešiau nedidelę sumą – tik tiek, kiek būčiau išleidęs picai ir gėrimams su draugais. Maniau, kad tai tik pramoga, nieko daugiau. Bet jau tada, kai pamačiau, kad sąskaitoje atsirado pinigai, pajutau tą lengvą jaudulį. Tai buvo kaip prieš pirmąjį pasimatymą – nežinai, kas nutiks, bet smagu.
Pradėjau nuo paprastų lošimo automatų. Nesu tas, kuris mėgsta sudėtingas strategijas ar kortų žaidimus. Mane traukė spalvos, garsai ir tas vienas mygtukas „sukti“. Pirmieji bandymai buvo blankūs – laimėjau kelis centus, pralaimėjau kelis centus. Nieko įspūdingo. Bet tada, po penkiolikos minučių, įvyko kažkas netikėta. Ekrane pasirodė trys vienodi simboliai, ir mašina pradėjo groti tą pergalingą melodiją. Laimėjau 50 eurų. Šypsena pačiam išsiplėtė, nors buvau vienas kambaryje. Pajutau tą adrenalino pliūpsnį – lyg būčiau pagavęs didelę žuvį su meškere. Iš karto norėjosi dar. Bet aš nekvailas – supratau, kad emocijos gali apakinti.
Tą vakarą dar šiek tiek pažaidžiau, bet užsibrėžiau taisyklę: jei laimėsiu dar 20 eurų, sustosiu. Ir taip atsitiko. Vėliau dar kelis vakarus grįždavau prie tos pačios svetainės. Pamažu pradėjau suprasti, kaip veikia mechanika, kokie žaidimai man labiau patinka. Nesu tas, kuris tiki sėkme – aš labiau pasitikiu skaičiais. Bet čia buvo kitaip. Čia buvo jausmas, kad kartais sėkmė tiesiog ateina, kai mažiausiai tikiesi. Be to, pastebėjau, kad svetainė siūlo daugybę premijų ir akcijų. Vieną dieną gavau nemokamų sukimų – tai buvo maloni staigmena, nes nieko už juos nemokėjau. Ir per tuos sukimus laimėjau dar 30 eurų. Galėjau manyti, kad tai atsitiktinumas, bet vėliau supratau – tiesiog reikia žinoti, kada sustoti ir kaip išnaudoti galimybes.
Dabar, praėjus keliems mėnesiams, galiu drąsiai pasakyti: tai pakeitė mano požiūrį į laisvalaikį. Ne, aš netapau lošėju, kuris sėdi prie ekrano ištisas dienas. Aš vis dar dirbu, auginu vaikus, einu su šunimis pasivaikščioti. Bet kai norisi atsipalaiduoti po sunkios dienos, užuot žiūrėjęs televizorių, aš prisėdu prie kompiuterio ir kelias minutes pažaidžiu. Tai kaip puodelis kavos – mažas malonumas, kuris padeda nukreipti mintis. Ir žinote, ką? Aš net pradėjau labiau vertinti pinigus. Kai laimi pats, o ne tik gauni atlyginimą, jauti, kad turi daugiau kontrolės. Aš visada sakau: „Pinigai turi būti ne tik uždirbti, bet ir patirti.“ Ir ši patirtis man davė daug teigiamų emocijų.
Žinoma, yra ir tų, kurie galvoja, kad lošimai yra blogis. Bet aš manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus galvos. Jei žaidi atsakingai, supranti, kad gali pralaimėti, ir nededi paskutinių pinigų, tai tiesiog pramoga. Aš pradedu nuo to, kad įnešu tik tiek, kiek galiu sau leisti prarasti. Tai nėra investicija, tai – pramoga. Ir kai laimi, džiaugsmas būna dar didesnis, nes žinai, kad tai nebuvo būtinybė. Beje, neseniai vienam draugui, kuris irgi domėjosi, bet nežinojo, kaip pradėti, pasiūliau
vavada registracija. Jis irgi susikūrė paskyrą ir dabar kartais pasidalijame laimėjimais. Smagu, kai gali kažkuo pasidžiaugti su kitais.
Baigdamas noriu pasakyti, kad nereikia bijoti naujų dalykų. Aš pats ilgai abejojau, ar verta, bet dabar galiu drąsiai sakyti – tas vienas vakaras, kai lietus pliaupė ir nuobodulys kankino, atvedė mane prie malonaus pomėgio. Tai nebuvo gyvenimą keičianti patirtis, bet tikrai suteikė daug šypsenų. Ir jei kas nors paklaustų, ar rekomenduočiau išbandyti, atsakyčiau: „Taip, bet tik jei žinai savo ribas.“ Nes svarbiausia – ne laimėjimas, o malonumas, kurį gauni iš proceso. O kai dar ir laimi – tai jau vyšnaitė ant torto. Dabar, kai jaučiuosi pavargęs, aš žinau, kur eiti. Ir žinau, kad ten manęs laukia ne tik galimybė laimėti, bet ir galimybė pabėgti nuo kasdienybės. Tai mano mažas asmeninis nuotykis, ir aš juo džiaugiuosi.
- участник сейчас на форуме